Mūsų praeitą pokalbį istoriniame cikle, skirtame Lietuvos ir Ukrainos keliui per šimtmečius, nutraukėme ties XIX ir XX amžių sandūra. Šiandien tęsiame dialogą su istorijos mokslų daktaru, vyresniuoju Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoju Artemu Petryku. Dėmesio centre – naujausių laikų istorija, pirmieji Lietuvos ir Ukrainos tautų išsilaisvinimo bandymai bei valstybės kūrimo patirtis „naujame pasaulyje“, gimusiu po Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.).
Artemai, kokios buvo Lietuva ir Ukraina prieš prasidedant pasauliniam karui?
Klausimas platus. Trumpai tariant, politiniu požiūriu nei Lietuvos, nei Ukrainos tuo metu Europos žemėlapyje nebuvo. Kaip minėjome ankstesniuose pokalbiuose, didžioji dalis lietuviškų etninių žemių buvo okupuotos Rusijos ir įėjo į Vilniaus, Kauno ir dalį Suvalkų gubernijų. Prūsijos Lietuva nuo seno buvo vokiečių Prūsijos valstybės dalis, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos dalis. Ukrainos teritorijos iki 1914 m. buvo padalintos tarp Rusijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų.
Vokiečių kariuomenė įžengia į degantį Šiaulius, 1915 m., atvirukas
Rusų kariuomenė Lvivėje, 1914 m., atvirukas.
Ar per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir Ukrainoje vyko aktyvūs kariniai veiksmai?
Žinoma. Lietuvos žemės buvo okupuotos Vokietijos kariuomenės 1915 m. Jos buvo įtrauktos į okupacinį karinį administracinį vienetą Ober-Ost. Šimtai tūkstančių lietuvių tapo pabėgėliais ir buvo priversti trauktis į tuometinės Rusijos vidines teritorijas. Apskritai Baltijos šalys – ne tik Lietuva, bet ir jos kaimynės Latvija ir Estija – tapo karo veiksmų arena. Nors karo intensyvumas ir laikas skyrėsi, visų trijų būsimų suverenių respublikų teritorijos patyrė karo padarinius ir išgyveno Vokietijos okupaciją.
Pagrindine karo veiksmų arena Ukrainoje tapo jos vakarinės žemės. Tik paskutiniais karo metais Vokietijos ir Austrijos kariuomenės išplėtė savo faktinį buvimą kitose, tuo metu jau nepriklausomos Ukrainos valstybės, dalyse. Tai įvyko pagal nelygiavertę jaunųjų Ukrainos Liaudies Respublikos (ULR) ir Ketverto sąjungos šalių (Vokietijos ir jos sąjungininkų) partnerystę. Po dviejų revoliucijų ir carinės Rusijos žlugimo. Ukraina tada kovojo už išlikimą prieš naujus agresorius – rusų bolševikus, ir gyvybiškai reikėjo paramos. Taigi ji gavo ją kartu su faktiniu užsienio kariuomenių buvimu.
Taip greitai priartėjome prie imperijų žlugimo ir nepriklausomybės atkūrimo. Kaip vyko nepriklausomybės paskelbimas Lietuvoje ir Ukrainoje?
Pirmiausia būtų pradėti nuo Ukrainos, nes ji anksčiau nei Lietuva pradėjo formuoti savo valstybingumą. Netrukus po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje (kuri lėmė monarchijos ir Romanovų dinastijos nuvertimą) Ukrainoje prasidėjo procesai, kurie suaktyvino nacionalinį judėjimą ir sukūrė jo atstovavimo organus. Kalbama apie Centrinę Radą, kurią 1917 m. pavasarį įkūrė aktyvistai iš ukrainiečių partijų ir organizacijų. Ją vadovavo garsus ukrainiečių istorikas ir visuomenės veikėjas Mychailo Hruševskis. Per ateinančius mėnesius Centrinė Rada tapo ukrainiečių tautos atstove ir savotišku nacionaliniu parlamentu. Savo norminiuose aktuose – universaluose – Rada palaipsniui evoliucionavo nuo autonomijos idėjų Rusijos sudėtyje iki valstybingumo atkūrimo. Buvo paskelbti keturi universalai. Trečiasis, priimtas 1917 m. lapkritį, įtvirtino pirmąją ukrainiečių valstybės formą nuo kazokų laikų – jau minėtą Ukrainos Liaudies Respubliką (ULR). Nepriklausomybė buvo paskelbta paskutiniuoju, ketvirtuoju universalu, datuotu 1918 m. sausio mėn. Pažymėtina, kad šis istorinė įvykis vyko itin sunkiomis sąlygomis. Ukraina kentėjo nuo naujosios Rusijos intervencijos. 1917 m. lapkritį Petrapilyje įvyko antroji revoliucija per metus. Ji nuvertė respublikoninę Laikinąją vyriausybę, kuriai vadovavo Aleksandras Kerenskis. Prie valdžios vairo stojo radikalios kairiosios jėgos – bolševikai, vadovaujami Vladimiro Lenino ir Levo Trockio. Bolševikai užėmė priešišką poziciją Ukrainos vyriausybės atžvilgiu ir kurstė agresiją prieš ukrainiečių valstybingumą.
Ukrainos tautinės respublikos delegacija derybose su Ketvirtojo bloko valstybėmis Bresto-Litovskoje, 1918 m.
Ar tai nėra apie pirmąją XX a. plataus masto Rusijos–Ukrainos karą?
Būtent. Pirmasis Sovietų ir Ukrainos karas (1917–1918 m.) pradiniame etape vyko Ukrainai nepalankiu scenarijumi. Tikriausiai Lietuvos skaitytojams pažįstamas vienas Ukrainos karių aukojimosi simbolių, kuris gimė būtent šio nelygaus ginkluoto pasipriešinimo prie Kijevo metu. Kalbu apie jaunimo didvyriškumą Kručio mūšyje. Tuomet, nepaisant nuostolių ir atsitraukimo, priešą pavyko sustabdyti kelioms dienoms. Vis dėlto okupantai užėmė Kijevą ir sukėlė siaubingą terorą Ukrainos sostinėje, nužudę tūkstančius žmonių. Bet po to situacija pasikeitė.
Apie antrąjį karo etapą, dalyvaujant Vokietijos ir Austrijos pajėgoms, aš jau dalinai pasakojau. Ukraina pasiekė diplomatinę pergalę. Bresto-Litovsko mieste (dabartinis Brestas, esantis Baltarusijos teritorijoje) buvo pasirašyti svarbūs dokumentai. Pavyzdžiui, Sovietų Rusija buvo priversta pripažinti Ukrainos nepriklausomybę. Per kelis ateinančius mėnesius didelę dalį okupuotų Ukrainos teritorijų pavyko išlaisvinti nuo bolševikų, bendromis Ukrainos armijos ir Vokietijos–Austrijos pajėgų pastangomis. Taigi Ukraina tuo metu laimėjo ir trumpam tapo nepriklausoma.
O kas vyko Lietuvoje? Mes su jumis dar nesibaigėme aptarti procesų, vykusių tuo metu jos teritorijoje.
Nepaisant vokiečių okupacijos, Lietuvoje dinamiškai vyko politiniai procesai. 1917 m. rugsėjį Vilniuje buvo sukurta Lietuvos Taryba – Lietuvos tautos atstovaujamoji institucija. Ukrainos mokslininkai mėgsta lyginti ją su Centrine Rada. Ir tikrai, analogijų galima ir reikia rasti. Abi institucijos buvo panašios savo uždaviniais ir veiklos formatu. Tačiau Lietuvos Rada žymiai greičiau priėmė visiškos nepriklausomybės idėją. 1917 m. gruodį buvo paskelbta Lietuvos valstybingumo atkūrimas, nors glaudžioje sąjungoje su Vokietijos imperija. Greitai Taryba paskelbė visišką nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16 d. Iki 1918 m. lapkričio, kai dėl Vokietijos ir jos bloko pralaimėjimo pasauliniame kare pasibaigė ir faktinė okupacija, Lietuva praėjo kelis etapus. Tuo metu ji atkakliai kovojo dėl savo nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno pusės ir galėjo tapti karalyste, vadovaujama Mindaugo II.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos tauta pagaliau gavo realią nepriklausomybę. Bet ji neįėjo į rusų bolševikų planus, kurie atšaukė ankstesnius Bresto-Litovsko susitarimus ir pradėjo puolimą. Jie užpuolė tris Baltijos šalis ir Ukrainą.
Lietuvos Taryba, 1917 m., nuotrauka LCVA.
Kaip baigėsi šios Rusijos užkariavimo pastangos?
Baltijos valstybėms – pergale. Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, sugebėjo savo kovoje prieš Maskvos agresiją laimėti ir išlaisvinti visas bolševikų užimtas teritorijas. Tai įvyko 1919 m. rugpjūtį. Beveik po metų, 1920 m. vasarą, buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos. Šis dokumentas patvirtino Lietuvos pergalę. Deja, Ukrainos situacija buvo kitokia. Ilgoje kovoje, beveik be sąjungininkų, apsupta priešų, Ukrainos armija buvo nugalėta, mes praradome valstybę. Ukrainos revoliucijos pralaimėjimo pasekmė buvo sovietinė okupacija, trukusi beveik 70 metų, nacionalinių elitų sunaikinimas, rusifikacija, Holodomoras ir kt.
Minėjote, kad Ukraina turėjo daug priešų, su kuriais kovojo. Be Maskvos, ką dar galima paminėti?
Skirtinguose etapuose, 1918–1920 m. laikotarpiu, tai buvo, pavyzdžiui, rusų baltagvardiečiai iš Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir, deja, Lenkija, kuri tuo metu atkūrė savo valstybingumą. Lenkijos ir Ukrainos konfliktas prasidėjo 1918 m. lapkritį. Tada Lvove ir didelėje Galicijos dalyje (ir labai trumpai Šiaurės Bukovinoje) pavyko įvesti Ukrainos valdžią, sukurti valstybę – Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką (VULR). VULR 1919 m. sausio 22 d. susijungė su Ukrainos Liaudies Respublika, kuri iki šiol Ukrainoje švenčiama kaip Susivienijimo diena. Tačiau konfliktas su lenkų pajėgomis baigėsi ne Ukrainos naudai. VULR buvo prarasta, jos teritorijos atsidūrė Lenkijos valdžioje. Konfliktą su Lenkija pavyko paversti aljansu tik 1920 m. ULR, mainais į Varšuvos pagalbą kovoje su bolševikais, nusileido dėl reikšmingų teritorinių klausimų. Galiausiai, nors trumpam laikotarpiui lenkų ir ukrainiečių kariuomenei pavyko atgauti Kijevą, ULR likimas buvo toks, kaip jau minėjau ankstesniame atsakyme.
Ar Lietuva taip pat turėjo daug priešų?
Galima sakyti, beveik tokius pačius. Po Sovietų pajėgų išstūmimo Lietuva 1919–1920 m. kovojo prieš Lenkiją ir vokiečių-rusų baltagvardiečių Vakarų savanorių armiją. Lietuviams ji labiau žinoma kaip Bermonto armija arba „bermontininkai“, vadovaujama Pavelo Bermonto. Lietuvos Respublikos suverenitetas buvo sėkmingai įtvirtintas didžiojoje dalyje dabartinės jos teritorijos. Nors per ginkluotą konfliktą su Lenkija Lietuva beveik du dešimtmečius prarado Vilnių ir Vilniaus kraštą. Galiausiai, 1923 m. Lietuva išsiplėtė į šiaurės vakarus, prijungusi Klaipėdos kraštą. Tad neabejotinas Lietuvos Nepriklausomybės karo svarbiausias rezultatas buvo strateginė sėkmė – ji įsitvirtino kaip nepriklausoma Europos valstybė.
Lietuvos pajėgos Klaipėdoje, 1923 m., nuotrauka MLIM.
Įdomu, ar buvo bendrų ukrainiečių ir lietuvių didvyrių šios tuo pačiu metu vykusios kovos už laisvę metu?
Galima drąsiai teigti, kad nemažai dalyvių, sakykime, Lietuvos nepriklausomybės kare, buvo kilę iš Ukrainos. Bent jau iki šiol yra identifikuota 16 tokių asmenų, ir kalbama tik apie Lietuvos kariuomenės karininkų korpusą. Panašiai tiek pat karininkų Lietuvos kariuomenėje turėjo tarnybos patirties Ukrainos kariniuose junginiuose. Tačiau šie skaičiai gali būti nebaigti, ir tyrinėjimai tęsiami.
Kaip klostėsi Lietuvos istorija po karo?
Lietuva patyrė parlamento demokratijos laikotarpį 1920–1926 m., su labai stipria Seimo pozicija. Šis laikotarpis dažnai vadinamas „seimokratija“. 1926 m. gruodį įvyko perversmas, ir valdžią perėmė Antanas Smetona. Pirmasis demokratinis šalies prezidentas 1919–1920 m., prieš tai – Tarybos vadovas ir vienas ryškiausių tautinio atgimimo laikotarpio visuomenės veikėjų, publicistas. A. Smetonos autoritarinis valdymas tęsėsi iki 1940 m., iki sovietinės intervencijos ir Lietuvos okupacijos. Tada nepriklausomybę prarado ir kitos kaimyninės valstybės – Latvija bei Estija, taip pat okupuotos Sovietų Sąjungos.
Kas tie du laisvės dešimtmečiai reiškė lietuviams?
Tai buvo, be perdėjimo, prieštaringas, bet didingas laikotarpis. Jei nepriklausomybės karo metai gali būti vaizdžiai vadinami „žaibų ir kraujo laikais“, tai vėlesni metai – didelių vilčių epocha. Kūrimas ir renesansas. Nacionalinės kultūros, švietimo, mokslo, sporto, ekonomikos. Kur tik pažvelgsi – visur vyko pokyčiai. O svarbiausia – pirmą kartą nuo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikų lietuvių tauta vėl tapo laisva ir tikraisiais savo protėvių žemių šeimininkais.
Didelių vilčių epocha… Gražiai pasakyta. Man atrodo, būtent taip vadinasi jūsų knyga apie tarpukario Lietuvą. Ar tai yra pirmoji to laikotarpio Lietuvos istorija, parašyta ukrainiečių kalba ir ukrainiečių mokslininko?
Taip, tai mano knygos pavadinimas. Ją sukūriau Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pagrindu. Mano moksliniai konsultantai ir mentoriai buvo žinomi Lietuvos mokslininkai, tokie kaip Vytautas Jokubauskas, Vigantas Vareikis, Silva Pocytė. Ši knyga laimėjo daugybę konkursų, tarp jų ir Ukrainos nacionalinį konkursą „Metų jaunasis mokslininkas 2020“, nominacijoje „Mokslinė ir mokslo populiarinimo knyga“.
Knygoje yra keli teminiai skyriai, kuriuose nagrinėjamos įvairios Lietuvos gyvenimo tarpukario laikotarpiu (1918–1940 m.) sritys. Beje, knygos sėkmė beveik sutapo su kitu Klaipėdos universiteto mokslininkų pradėjimu. 2019 m. mes įkūrėme pirmąjį Lietuvos istorijos tyrimų centrą Ukrainoje, kuris veikė iki 2021 m., Chersono mieste, Chersono valstybiniame universitete. Aš buvau jo vadovas ir vadovavau moksliniam koordinaciniam komitetui. Mano tikslas buvo ir tebėra Lietuvos istorijos populiarinimas Ukrainoje bei Ukrainos istorijos populiarinimas Lietuvoje.
Pirmas ukrainiečių kalba parašytas Lietuvos valstybės istorijos tarpukario laikotarpiu „Didelių vilčių epocha: tarpukario Lietuvos istorijos eskizai (1918–1940)“, 2020 m.
Kilnus tikslas, kurį galime tik palaikyti. Prieš palinkėdamas Jums sėkmės tolesniame darbe, norėčiau užduoti dar vieną klausimą. Nejaugi su ULR žlugimu baigėsi ukrainiečių kova už laisvę?
Kova tęsėsi. Ji perėjo į kitas formas. Daugybė ukrainiečių emigracijoje kūrė naujas organizacines formas. Veikliausios ir radikaliausios buvo struktūros, įkurtos Ukrainos karininkų. Santrumpa UVO, manau, pažįstama daugeliui ukrainiečių. Lietuvių skaitytojams išversiu – Ukrainos karinė organizacija. Ji buvo įkurta 1920 m. UVO entuziastų tikslas buvo tęsti kovą už nepriklausomą Ukrainą. Jie ieškojo sąjungininkų. Viena patikimiausių ir nuosekliausių buvo Lietuva.
Bendradarbiavimas tęsėsi beveik visą tarpukario laikotarpį. Tai ir žvalgybos aspektai, ukrainiečių pagalba Lietuvai sprendžiant Klaipėdos klausimą 1923 m., ir daug kitų dalykų. Atsakydama Lietuva legalizavo ukrainiečių patriotų lyderius, tarp jų ir legendinį pulkininką Jevgenijų Konovalcą. Nors tuo metu Ukrainos bendruomenė Lietuvoje buvo labai nedidelė, Respublikoje veikė ukrainiečių ir bendros lietuvių-ukrainiečių kultūrinės, švietimo įstaigos. Lietuva aukštu lygiu minėjo tokius ukrainiečių renginius kaip Lapkričio akto diena. Lapkričio 1-oji – ukrainiečių sukilimo ir ukrainiečių valdžios įkūrimo Lvove diena. Tiesą sakant, būtent tuo tarpukario metu buvo padėti pamatai, kuriais Lietuvoje buvo suformuotas išskirtinai teigiamas ukrainiečio įvaizdis. Tolimųjų 1920–1930-ųjų darbų rezultatus matome ir jaučiame šiandien. Lietuva buvo ir tebėra viena nuosekliausių Ukrainos sąjungininkių kovoje už laisvę. Tačiau apie tai, kaip ir apie kitą laikotarpį, siūlau pakalbėti atskirai.
Pokalbį vedė Iryna Herasymenko.