Kas mėnesį į pašto dėžutę krenta sąskaita. 9,40 €. Kitą mėnesį – 10,12 €. Dar kitą – 11,03 €. Ir nors paslaugos, regis, nesikeičia, skaičiai auga. Dalis gyventojų net nebemato, kur slepiasi padidėjimas. Bet kai per metus susidaro kelios dešimtys eurų, klausimas natūraliai kyla – už ką iš tiesų mokame?
Nuo ko viskas prasideda – tylus susitarimas
Dauguma gyventojų įkeldami koją į naują butą dažnai net nežino, kas jį administruoja. Tiesiog gauna pirmą sąskaitą ir ją apmoka. Be klausimų. Nes juk „taip yra“. Administratorius tuo metu jau dirba: organizuoja dokumentus, tariasi su valytojais, tikrina stogą. Bent jau teoriškai.
Tačiau ne kiekvienas žino, jog administratoriaus paskyrimas – ne privalomas paveldas, o sprendimas, kurį galima ir reikia svarstyti. Ir kuo ilgiau niekas to nesvarsto, tuo daugiau spragų atsiranda.
Kiek kainuoja paslauga, kurios nematai?
Skaičiai sąskaitoje dažnai atrodo nekalti – „administravimo mokestis 7,25 €“. Bet kas slepiasi po šiuo skaičiumi?
Gyventojai dažnai moka už:
- dokumentų tvarkymą (nors jų niekada nemato);
- techninę priežiūrą (bet avarijoms vis tiek kviečiasi pagalbą patys);
- bendrųjų erdvių priežiūrą (nors langai neplauti nuo pavasario);
- energijos taupymo planus (kurie neaptarti nei su vienu butu).
Blogiausia, kad niekas nepaaiškina, kaip skaičiuojami tarifai. Neaišku, kodėl viename name administravimas kainuoja 5 €, o kitame – 12 €. Ta pati paslauga, tas pats miestas, bet labai skirtingas galas.
Tylus verslas, kuris turi didelę galią
Administratorius dažnai atrodo kaip nematomas darbuotojas. Jo nematai, nekalbi su juo, bet jis valdo viską – nuo bendro elektros skydelio iki šildymo sistemos pasirinkimo. Ir svarbiausia – pinigus. Jis pasirenka tiekėjus, jis sprendžia dėl sutarčių, o gyventojai – tik moka.
Dažnas net nežino, kad kiekvienas administratorius gauna procentą nuo darbų vertės. Tai reiškia, kad kuo daugiau darbų – tuo daugiau uždarbio. Ir kai niekas nežiūri į pirštus, atsiranda pagunda siūlyti remontus, kurie „galbūt reikalingi“, tačiau niekas jų realiai nepatikrina.
Ką daryti, kad pinigai neplistų be pėdsakų?
Svarbiausia – žinoti savo teises. Administratorius yra samdomas, ne skiriamas. Tai reiškia, kad jį galima pakeisti. Ir nors tai skamba baisiai, praktika rodo, kad gyventojų aktyvumas padeda ne tik sumažinti kainas, bet ir gauti realių rezultatų.
Antras žingsnis – prašyti išklotinės. Detalaus sąnaudų paaiškinimo. Jei administratorius nenori jos pateikti arba tai vilkina – jau ženklas, kad skaidrumas ne jo stiprybė.
Trečia – lyginkite. Kalbėkite su kaimynais iš kitų namų. Paklauskite, kiek jie moka, kokias paslaugas gauna, ar mato pokyčius po kiekvieno balso bendrijoje. Tik realūs pavyzdžiai padeda įvertinti, ar jūs tikrai gaunate tai, už ką mokate.
Taigi namų administravimas neturi būti paslaptinga sritis. Tai tiesiog paslauga, kurią įmanoma matyti, suprasti ir, jeigu reikia – keisti. Nes kai kiekvienas moka, bet niekas nežino už ką, tylus verslas klesti, o gyventojai lieka stebėtojais savo pačių namuose.Nuo mažų žingsnių prasideda pokytis. Ir kartais tas žingsnis – tiesiog klausimas: „Ar tikrai verta tiek mokėti?“