Kai mano pažįstamas Dovydas pradėjo domėtis P2P investavimu, jis tikėjosi rasti kažką, kas veiktų „automatiškai“. Jis sakė, kad norėtų sistema, kuri už jį rinktų projektus, išskirtų rizikas ir dar grąžą apskaičiuotų. Atrodė, kad investavimo platformos kaip tik tai ir žada: įjungi auto invest funkciją ir viskas vyks be didesnių pastangų.
Tačiau po metų jis pripažino, kad teorija ir praktika ne visada vaikšto kartu. Ir būtent šioje vietoje prasideda įdomiausia dalis — suprasti, kas iš tikrųjų padeda portfeliui, o kas tiesiog skamba patraukliai aprašymuose.
Kodėl žmonės taip pasitiki automatinėmis strategijomis
Dovydas prisiminė, kaip jį suviliojo pažadas, kad sistema gali viską atlikti už jį. Žmogui natūralu norėti paprastumo. P2P investavimas dažnai skamba kaip lygus, aiškus kelias: tu įneši pinigus, platforma daro savo darbą, o tu stebi, kaip įkrenta įmokos.
Jis sakė, kad automatizavimas suteikė jam saugumo jausmą. Tačiau tas jausmas išblėso tada, kai pamatė, kad sistema kartais renkasi projektus, kurie jam pačiam neatrodė patikimi. Tai buvo pirmas kartas, kai jis suprato, kad automatika nėra žmogaus intuicija — ji tiesiog vykdo taisykles.
Kas iš tiesų veikia praktikoje
Po kelių mėnesių bandymų Dovydas susidarė savo taisyklių rinkinį. Jis suprato, kad automatika veikia tik tuo atveju, jei žmogus ją teisingai „pamoko“. Tai reiškia, kad pats investuotojas turi žinoti, ko nori.
Jis pamatė, kad automatika gerai atlieka vieną darbą — paskirsto kapitalą. Tačiau ji ne vertina rizikos taip, kaip žmogus, ir tikrai ne visada renkasi logiškai. Todėl Dovydas pradėjo jungti automatines ir rankines strategijas.
Galiausiai jis išskyrė tris principus, kurie jam padėjo:
auto invest funkcija turėtų veikti tik žemesnės rizikos segmentuose
didesnės sumos geriau valdomos rankiniu būdu
periodiškai būtina peržiūrėti, kokius projektus sistema rinkosi
Šis derinys jam sukūrė balansą tarp ramybės ir kontrolės. Tai buvo pirmas kartas, kai jis pajuto, kad portfelis juda kryptingai, ne chaotiškai.
Kur teorija vis dar prasilenkia su realybe
Reklamos dažnai žada, kad automatika leis investuotojui pamiršti apie portfelį. Dovydas suprato, kad toks pažadas gali būti tik graži istorija. Realus P2P investavimas reikalauja priežiūros, nes projektai kartais vėluoja, platformos keičia taisykles, o rinkos emocijos gali turėti įtakos net skolininkams.
Jis juokavo, kad vienintelis dalykas, kurį visiškai „automatiškai“ gauni, yra mėnesio ataskaita. Visa kita — darbas, kuris reikalauja suprasti, kur keliauja pinigai.
Dovydas taip pat suprato, kad automatika kartais investuoja į projektus, kuriuos žmogus išmestų iš sąrašo per kelias sekundes. Tai buvo ta akimirka, kai teorija ir realybė susikirto labai aiškiai.
Ką duoda tikras automatizavimo supratimas
Šiandien Dovydas sako, kad automatika jam padeda, bet jis į ją žiūri ne kaip į stebuklą, o kaip į įrankį. P2P investavimas gali būti paprastesnis, jei supranti, kada leisti sistemai dirbti, o kada reikia savo žvilgsnio.
Jis pasakojo, kad jo portfelyje automatika atlieka pagrindinį darbą tik tuose segmentuose, kuriuose rizika aiškesnė ir mažiau priklauso nuo individualių projektų istorijos. O ten, kur jam svarbu įvertinti skolininko elgseną ar projekto kontekstą, jis pasirenka rankinį valdymą.
Tai jam suteikė kontrolės jausmą, kurio trūko pačioje pradžioje. Ir svarbiausia — grąža tapo tolygesnė.
Ar verta remtis automatika 2025 m.?
Trumpas atsakymas — taip, jei žinai, ką darai. Automatika gali būti gera pagalbininkė, bet ji nesvarsto taip kaip žmogus. Taigi, investavimo platformos suteikia įrankių, bet investuotojas sprendžia, kaip juos naudoti.
Dovydas šiandien juokauja, kad automatika suteikia jam laisvę, bet tik todėl, kad jis pats nustato jos ribas. Tai subtili pusiausvyra tarp patogumo ir atsakomybės.
Ir būtent čia slepiasi tikroji tiesa: P2P portfelio automatizavimas gali veikti puikiai, jei investuotojas supranta, kad tai nėra magija. Tai tiesiog sistema, kurią reikia stebėti, prižiūrėti ir reguliariai perkalibruoti — tarsi tylų bendradarbį, kuris gerai dirba, kai žino, ko iš jo tikiesi.