Žiemgala – vieta, kurios vardą dauguma lietuvių girdi pirmą kartą
Jei paklausite atsitiktinį žmogų gatvėje, kur yra Žiemgala arba kas tie žiemgaliai buvo, didžioji dauguma tiesiog patrauks pečiais. Gal kas prisimins, kad mokykloje buvo kažkas apie baltų gentis, gal kažkas net paminės, kad tai kažkur Latvijoje. Ir iš dalies bus teisus – bet tik iš dalies. Nes Žiemgala buvo daug didesnė, nei daugelis įsivaizduoja, ir jos pietinė dalis – tai šiandieninė Šiaurės Lietuva, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, dalies Pasvalio rajonai. Žemė, kurioje žmonės gyvena, aria, stato namus, bet retai susimąsto, kokia giliai sluoksniuota istorija slypi po jų kojomis.
Tai nėra kažkoks egzotiškas akademinis klausimas, skirtas tik istorikams su dulkėtais archyvais. Tai klausimas apie tai, kaip mes suprantame save – iš kur atėjome, kokie kultūriniai sluoksniai suformavo mūsų kalbą, papročius, net tai, kaip statome namus ar švenčiame šventes. Ir kuo ilgiau į tai žiūri, tuo labiau stebina, kodėl šis regionas yra toks nematomas viešajame diskurse.
Kas tie žiemgaliai ir kodėl jie nebuvo nei latviai, nei lietuviai
Pradėkime nuo pačių pagrindų, nes čia dažniausiai ir prasideda painiava. Žiemgaliai buvo atskira baltų gentis – ne latviai, ne lietuviai, ne prūsai, bet savita etninė grupė su sava kalba, sava socialine struktūra ir, kas svarbiausia, nepaprastai stipriu pasipriešinimo instinktu. Jų kalba, žiemgalių, buvo artimesnė latvių kalbai nei lietuvių, bet tai nereiškia, kad jie buvo „latviai prieš latvius” – tai būtų tas pats, kas sakyti, kad sūduviai buvo „lietuviai prieš lietuvius”. Kiekviena iš šių grupių turėjo savo specifiką.
Žiemgaliai gyveno teritorijoje, kuri apėmė dabartinę Pietų Latviją ir Šiaurės Lietuvą – maždaug nuo Bauskės šiaurėje iki Šiaulių pietuose. Jų centras buvo Tervete (latviškai), kur stovėjo stipri pilis ir kur klestėjo, pagal to meto standartus, gana sudėtinga visuomenė. Jie turėjo savo kunigaikščius, savo kariuomenę ir, kas ypač įdomu, savo diplomatinę logiką – sugebėjo lavituoti tarp Livonijos ordino, Lietuvos ir kitų jėgų ilgiau nei bet kuri kita baltų gentis.
Ypač verta paminėti vieną faktą, kuris dažnai praeina pro ausis: žiemgaliai buvo paskutinė baltų gentis, pasidavusi kryžiuočių spaudimui. Jie kovojo iki 1290 metų – tai reiškia, kad kai Prūsija jau seniai buvo nukariautas, kai estai ir liviai jau seniai buvo pakrikštyti, žiemgaliai dar vis laikėsi. Ir kai galiausiai suprato, kad toliau laikyti nebeįmanoma, jie nekapituliavo – jie tiesiog sudegino savo pilis ir išsikėlė į Lietuvą. Tai buvo ne pralaimėjimas, tai buvo sąmoningas pasirinkimas nepasiduoti. Šis bruožas – atkaklumas, nenoras nusilenkti – vėliau tapo savotišku šio regiono kultūriniu ženklu.
Kaip žiemgalių žemė tapo Šiaurės Lietuva ir kas pasikeitė
Tas išsikėlimas į Lietuvą XIII amžiaus pabaigoje nebuvo paprasta migracija. Žiemgaliai, atėję į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, neišnyko – jie susiliejo su vietos gyventojais, bet paliko pėdsakus. Lingvistai iki šiol diskutuoja, kiek žiemgalių kalbos elementų yra išlikę šiaurės aukštaičių šiauliškių tarmėje. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tam tikri fonologiniai ypatumai, tam tikri žodžiai ir net intonacijos modeliai yra tiesioginiai žiemgalių kalbos palikuonys.
Bet kalbiniai pėdsakai – tik viena dalis. Archeologai, dirbantys Joniškio, Pakruojo ir Radviliškio rajonuose, nuolat randa artefaktų, kurie liudija apie tą pereinamąjį laikotarpį – kai žiemgalių kultūra dar nebuvo visiškai ištirpusi, bet jau buvo integruojama į platesnę lietuvišką erdvę. Papuošalų tipai, laidojimo tradicijos, net keramikos ornamentai rodo tą hibridinį charakterį, kuris yra labai specifiškas būtent šiam regionui.
Vėliau, per Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį, šis regionas tapo savotišku koridoriumi tarp Lietuvos ir Kuršo kunigaikštystės. Čia kirtosi prekybos keliai, čia gyveno mišrios kilmės bajorų šeimos, čia katalikybė susitiko su protestantizmu – Kuršas buvo liuteroniškas, Lietuva katalikiška, ir ta riba ėjo būtent per istorinę Žiemgalos teritoriją. Tai paliko labai konkrečius pėdsakus – architektūroje, bažnytinėje tradicijoje, net pavardžių geografijoje.
Kultūriniai sluoksniai, kuriuos galima pajusti ir šiandien
Vienas dalykas, kurį man asmeniškai labai patinka šiame regione – tai tas savotiškas kultūrinis daugiasluoksniškumas, kurį galima pajusti, jei žinai, kur žiūrėti. Joniškis, pavyzdžiui, yra miestas, kuriame per kelis šimtmečius gyveno lietuviai, latviai, žydai, vokiečiai, lenkai – ir kiekviena iš šių grupių paliko kažką. Miesto architektūra, gatvių išdėstymas, net kai kurių vietovardžių logika – visa tai yra tų sluoksnių atspindys.
Etnografiniai tyrimai rodo, kad Šiaurės Lietuvos kaimo kultūra turėjo tam tikrų bruožų, kurie skyrė ją nuo kitų Lietuvos regionų. Pavyzdžiui, tam tikri audimo raštai, kurie buvo paplitę Joniškio ir Pakruojo apylinkėse, neturi analogų pietų Lietuvoje, bet turi paraleles Pietų Latvijoje. Tai nėra atsitiktinumas – tai yra ta pati kultūrinė erdvė, kurią politinė siena padalijo, bet nesugebėjo visiškai atskirti.
Kalėdų ir Užgavėnių tradicijos šiame regione taip pat turėjo savo specifiką. Kai kurie papročiai, kuriuos dar XX amžiaus pradžioje užrašė etnografai, yra artimesni Latvijos tradicijoms nei centrinės Lietuvos. Tai nereiškia, kad žmonės čia jautėsi „latviai” – jie jautėsi lietuviai, bet jų lietuviškumas buvo spalvingas žiemgalių paveldo atspalviais, kurių jie patys dažnai nesuvokė.
Praktinis patarimas tiems, kurie nori pajusti šį sluoksniškumą: važiuokite į Joniškio rajono muziejų, kuris turi vieną geresnių etnografinių kolekcijų šiame regione. Arba tiesiog pasivaikščiokite po Pakruojo dvaro apylinkes ir pažiūrėkite į kraštovaizdį – tas specifinis lygumų ir nedidelių upelių derinys, ta ypatingos kokybės šviesa, kurią menininkai kartais vadina „šiaurietiška” – tai irgi yra Žiemgalos palikimas.
Kodėl apie tai beveik nekalbama – kelios nepatogios priežastys
Čia mes prieiname prie klausimo, kuris man atrodo pats įdomiausias – kodėl šis regionas yra toks nematomas? Ir atsakymas nėra paprastas, bet galima išskirti keletą priežasčių, kurios viena kitą sustiprina.
Pirma – nacionalinių naratyvų logika. Kai XIX amžiuje formavosi modernios tautinės valstybės, istorija buvo rašoma taip, kad pagrįstų esamų valstybių pretenzijas. Latviai „pasiėmė” žiemgalius kaip vieną iš savo protėvių grupių – ir tai yra visiškai teisėta, nes žiemgaliai tikrai yra latvių tautos formavimosi dalis. Bet tuo pačiu žiemgaliai „išdingo” iš lietuviško naratyvo, nors jų palikuonys ir jų kultūriniai pėdsakai buvo ir yra Lietuvoje. Lietuviška istoriografija labiau koncentravosi į Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos regionus – Šiaurės Lietuva kaip žiemgalių žemė tiesiog nepateko į tą pagrindinį naratyvo rėmą.
Antra – geografinis marginalumas. Šiaurės Lietuva nėra nei sostinė, nei pajūris, nei koks nors turistinis magnetas. Ji neturi Trakų pilies ar Kuršių nerijos. Ji yra tiesiog… ten. Lyguma, žemdirbiai, vidutinio dydžio miestai. Tai nėra seksualiai patrauklu kultūros turizmo požiūriu, ir dėl to regionas negauna nei finansavimo, nei dėmesio, kuris leistų jo istoriją geriau komunikuoti.
Trečia – ir tai gal labiausiai nepatogu – yra tam tikras intelektualinis tingumas. Žiemgalos istorija yra sudėtinga, ji reikalauja žinoti latvių istoriją, Livonijos ordino istoriją, baltų kalbų lingvistiką. Ji netelpa į paprastą „mes visada buvome lietuviai” naratyvą. O sudėtingi naratyvai reikalauja pastangų – tiek iš tų, kurie juos kuria, tiek iš tų, kurie juos priima.
Ketvirta priežastis yra institucinė. Lietuvos muziejai, mokyklinės programos, kultūros politika – visa tai yra orientuota į etnografinius regionus, kurie buvo apibrėžti XIX-XX amžiuje. Žiemgala į šią schemą netelpa, nes ji yra istorinis, o ne etnografinis regionas. Ir dėl to ji lieka tarp kėdžių – per sena, kad būtų aktuali, per mažai žinoma, kad gautų finansavimą.
Latvių ir lietuvių požiūrių skirtumas – įdomus paradoksas
Čia yra vienas dalykas, kuris man atrodo tikrai paradoksalus ir vertas atskiro aptarimo. Latvijoje Žiemgala (latviškai – Zemgale) yra visiškai normali, pripažinta istorinė ir kultūrinė sritis. Ji turi savo simboliką, savo regioninę tapatybę, jos centras – Jelgava – yra gana didelis miestas su aiškia istorine savimonė. Latviai moko apie žiemgalius mokyklose, turi muziejus, rengia festivalius. Žiemgala yra vienas iš keturių pagrindinių Latvijos istorinių regionų – kartu su Vidzeme, Kurzeme ir Latgale.
Lietuvoje? Niekas. Arba beveik niekas. Ta pati istorinė erdvė, tie patys žmonės, ta pati kultūra – bet Lietuvos pusėje ji yra tiesiog „Šiaurės Lietuva” arba „šiauliškiai”, be jokio ryšio su žiemgalių paveldu. Tai yra labai keistas asimetriškumas, kuris atskleidžia, kaip skirtingai dvi šalys konstruoja savo istorinius naratyvus.
Latviai galėjo sau leisti „pasiimti” žiemgalius, nes jų tautinis projektas buvo paremtas kalbine ir kultūrine įvairove – jie jungė livius, latgalius, žiemgalius, kuršius į vieną latvių tautos naratyvą. Lietuviai, kurių tautinis projektas buvo labiau paremtas kalbine vienybe ir istorine LDK tradicija, tiesiog neturėjo vietos žiemgaliams savo naratyve. Ir tai yra ne kaltinimas – tai yra tiesiog istorinių aplinkybių rezultatas. Bet rezultatas, kurį verta suvokti.
Ką galima padaryti – ir ką jau daroma
Gerai, bet ką su tuo visu daryti? Nes galima ilgai kalbėti apie tai, ko trūksta, bet kur kas įdomiau kalbėti apie tai, kas galima.
Pirmiausia – edukacija. Mokyklinėse programose Šiaurės Lietuva galėtų būti pristatoma ne tik kaip geografinis regionas, bet ir kaip istorinis – su aiškia nuoroda į žiemgalių paveldą. Tai nereikalauja jokių didelių reformų, tiesiog reikia papildyti esamą turinį. Istorijos mokytojai, dirbantys Joniškio, Pakruojo ar Radviliškio rajonuose, galėtų tai daryti jau dabar – tiesiog įtraukdami vietinę istoriją į savo pamokas.
Antra – tarpvalstybinis bendradarbiavimas su Latvija. Tai skamba formaliai, bet praktiškai tai galėtų reikšti bendrus muziejų projektus, bendrus turistinius maršrutus, kurie sektų istorinės Žiemgalos geografiją nepaisant šiuolaikinės sienos. Tokie projektai jau egzistuoja – pavyzdžiui, kai kurios iniciatyvos Joniškio rajone bendradarbiauja su Bauskės rajonu Latvijoje. Bet tai dar toli gražu nėra sisteminga.
Trečia – vietinė savimonė. Žmonės, gyvenantys šiame regione, galėtų tiesiog žinoti, kur gyvena. Tai skamba trivialiai, bet iš tikrųjų yra labai svarbu. Kai žmogus žino, kad jo kaimas stovi ant žiemgalių pilkapių, kad jo tarmė turi žiemgalių kalbos pėdsakų, kad jo regiono architektūra atspindi tą unikalų kultūrinį mišinį – tai keičia santykį su vieta. Tai daro vietą gyva, o ne tik geografiniu koordinačių rinkiniu.
Ketvirta – turizmas. Žiemgalos tematika galėtų tapti tikru turistiniu produktu – ne masinio turizmo, bet kultūrinio, istorinio turizmo. Maršrutas nuo Šiaulių per Joniškį iki Bauskės, einantis per istorinę Žiemgalą, su sustojimais prie pilkapių, senų dvarų, muziejų – tai yra produktas, kurio nėra, bet kuris galėtų būti. Ir kuris pritrauktų ne tik lietuvius ir latvius, bet ir užsienio turistus, besidominčius baltų istorija.
Penkta – akademiniai tyrimai. Lietuvos universitetuose žiemgalių tema yra gana menkai tyrinėta, palyginti su, pavyzdžiui, prūsų ar jotvingių tema. Tai yra balta dėmė, kurią galima ir reikia užpildyti. Ypač perspektyvios sritys – žiemgalių kalbos pėdsakai šiaurės aukštaičių tarmėje, žiemgalių materialinės kultūros palikimas Šiaurės Lietuvos archeologijoje, žiemgalių migracijos į LDK XIII amžiaus pabaigoje detalės.
Žiemgala kaip veidrodis – ką ji atskleidžia apie mus pačius
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – prie klausimo apie tapatybę. Žiemgalos istorija nėra tik akademinis dalykas. Ji yra klausimas apie tai, kaip mes suprantame kultūrinę tapatybę apskritai. Ar tapatybė yra kažkas, kas buvo duota vieną kartą ir nebesikeičia? Ar ji yra nuolat besiformuojantis procesas, kuriame susimaišo skirtingos tradicijos, skirtingos kalbos, skirtingos patirtys?
Žiemgalos atvejis rodo, kad antrasis atsakymas yra teisingas – ir kad tai yra ne silpnybė, bet stiprybė. Šiaurės Lietuva yra turtinga būtent dėl to, kad ji yra daugiasluoksnė. Čia yra baltų genties, kuri kovojo iki paskutinio, atmintis. Čia yra kalbinių ir kultūrinių mainų su latviais tradicija. Čia yra katalikybės ir protestantizmo sandūra. Čia yra žydų kultūros pėdsakai miestuose. Čia yra dvarų kultūra, kuri formavo kraštovaizdį ir socialinę struktūrą. Visa tai kartu sudaro kažką, ko negalima redukuoti į vieną paprastą naratyvą.
Ir galbūt tai yra pagrindinė priežastis, kodėl apie Žiemgalą nekalbama – nes ji primena, kad tapatybė yra sudėtinga. O sudėtingumas yra nepatogus. Daug paprasčiau turėti aiškią, vienalytę, lengvai pasakojamą istoriją. Bet tokia istorija visada yra nepilna. Ir Šiaurės Lietuva, su visa savo žiemgališka praeitimi, yra labai geras priminimas apie tai.
Jei kada nors atsidursite Joniškyje ar Pakruojyje, sustokite minutei. Pažiūrėkite į tą lygumą, į tuos nedidelius upelius, į tą specifinę šiaurietišką šviesą. Ir pagalvokite, kad prieš septynis šimtus metų čia gyveno žmonės, kurie pasirinko sudeginti savo namus, bet nepasiduoti. Kurie atėjo į naują žemę ir paliko joje savo pėdsakus – kalboje, kultūroje, net kraštovaizdžio suvokime. Jie nebuvo nei latviai, nei lietuviai pagal šiuolaikinę logiką – jie buvo žiemgaliai. Ir jų istorija yra mūsų istorija, net jei mes apie tai beveik nekalbame.