Kai prisninga, stogas staiga tampa tema numeris vienas. Iš pradžių atrodo, kad užtenka „greit nubraukti“ ir ramu. Bet būtent tas skubėjimas dažniausiai ir palieka pasekmes: nutrintą dangą, palenktus latakus, vandens bėdas pavasarį. Esu matęs, kaip žmogus po valymo išdidžiai nusivalo pirštines, o po savaitės skambina meistrui, nes per atodrėkį vanduo pradėjo bėgti ten, kur neturėtų. Stogą valyti galima saugiai, tik reikia atsisakyti kelių įpročių, kurie atrodo „normalūs“, bet kainuoja brangiai.
Skubėjimas ir pykčio braukimas, kai sniegas jau iki kelių
Pati dažniausia klaida yra emocinė: „ai, greit padarysiu“. Tada įrankis spaudžiamas stipriau, judesiai staigūs, o briauna važiuoja ten, kur jai nereikia. Kai žmogus pyksta ant sniego, jis pradeda spausti į stogą, lyg stogas būtų kaltas. O stogo danga, ypač prie kraštų, to nemėgsta.
Dar blogiau, kai sniegas jau šlapias. Jis sunkesnis, jis limpa, ir rankos automatiškai įsitempia. Tada ir prasideda braižymai, mikropažeidimai, kurių iš karto net nematai. O pavasarį jie „kalba“ labai garsiai.
Valymas iki „plikos“ dangos, nors reikėjo palikti ploną sluoksnį
Žmonės dažnai galvoja, kad geras stogo valymas reiškia visišką švarą. Bet stogui dažniausiai saugiau, kai palieki ploną sniego sluoksnį, kad briauna neįsikabintų į dangą. Tas vienas ar du centimetrai yra kaip pagalvėlė. Tu nuimi svorį, bet nebandai padaryti stogo kaip stalo.
Jei valai iki visiško plikumo, ypač kai po sniegu yra ledo pluta, tu pradedi kovą su ledu. Ir tada laimi ledas, nes jis priverčia tave spausti, kapoti, trinti. O nuo tokių judesių latakų kraštai ir nukenčia pirmi.
Įrankis netinka stogui, bet „man taip patogiau“
Čia klasika. Žmogus pasiima tai, kas yra garaže, ir eina. Metalinė briauna, aštri plastiko briauna, per siauras įrankis, kuris skuta kaip peilis. Tada po valymo matai gražias linijas ant dangos, lyg kažkas būtų braižęs.
Sniego valytuvai nuo stogo turi būti parinkti taip, kad stumtų sniegą, o ne draskytų paviršių. Jei įrankis skamba į stogą, jei jauti, kad „kabina“, vadinasi, jis daro savo darbą per agresyviai. Patogumas rankai neturi būti svarbiau už saugumą dangai.
Latakai nukenčia nuo vieno dalyko: neteisingos sniego krypties
Latakai dažnai tampa „taikiniu“, kai sniegas stumiamas į kraštą be plano. Tu stumi ir stumi, kol visa masė galiausiai nusileidžia ant latako. Atrodo smulkmena, bet tas svoris ir smūgis išlanksto tvirtinimus, o kartais ir palenkia patį lataką. Ir vėl, tu to gali nepastebėti iš karto.
Kai valai, pagalvok, kur sniegas kris. Jei jis krenta ant latako, tu tiesiog darai žalą. Geriau nuimti sniegą juostomis, mažesniais kiekiais, kad kritimas būtų valdomas. Taip, tai lėčiau, bet pigiau.
Pavojingiausia klaida yra ne įrankis, o vieta, kur stovi žmogus
Kai tik žmogus pradeda lipti ant stogo „tik trumpam“, prasideda rizika. Čia nereikia jokio heroizmo. Slidus paviršius, netikėtas sniego slystelėjimas, vienas netvirtas žingsnis ir istorija gali baigtis labai liūdnai. Net jei viskas baigiasi laimingai, dažnai lieka sugadinta danga, nes žmogus pradeda remtis, spausti, tempti.
Jei pasiekiamumas blogas, sprendimas neturi būti „užlipsiu“. Sprendimas yra ilgesnis kotas, geresnis kampas, arba darbas su įrankiu nuo žemės. Ir čia vėl grįžtam prie to, kad sniego valytuvai nuo stogo turi būti tokie, kad tau nereikėtų daryti nesąmonių.
Kaip greitai suprasti, kad darai viską teisingai
Jei nori paprasto kriterijaus, jis toks: po valymo stogas turi atrodyti tvarkingai, bet ne „išplėštas“. Ir tu pats turi jaustis ramiai, o ne kaip po muštynių su sniegu. Aš sau visada pasidarau mini patikrą, kuri padeda sustoti laiku:
Palieku ploną sniego sluoksnį, kad nebraukčiau per dangą
Nenuverčiu masės ant latakų, geriau mažesnėmis porcijomis
Nedirbu staigiais judesiais, kai rankos pavargsta, sustoju
Jei įrankis „kabina“, keičiu kampą arba įrankį, o ne spaudimą
Stogo valymas yra apie ramybę, o ne apie greitį
Stogas nėra vieta, kur verta skubėti. Svorį nuimti reikia, bet daryti tai su galva. Jei išvengsi tų kelių klaidų, tu sutaupysi ne tik pinigų, bet ir nervų, nes latakai liks tiesūs, danga liks sveika, o pavasarį nereikės žiūrėti į lubas ir galvoti „iš kur čia dabar varva“. Jei jau renkiesi įrankį, rinkis tokį, su kuriuo valysi švelniai, o ne piktai. Taip ir stogas atsidėkos, ir pats jausies kaip žmogus, o ne kaip sniego darbininkas be planų.