Jūsų tėvai dirbo kitaip. Ne tik kitose darbo vietose ar kitomis profesijomis – pagal visiškai kitas taisykles. Tai, kas šiandien atrodo savaime suprantama, prieš trisdešimt metų buvo neįsivaizduojama. O kai kas, kas tada buvo norma, šiandien būtų teisės pažeidimas.
Darbo teisė – viena greičiausiai besikeičiančių teisės sričių. Ji keičiasi kartu su visuomene, technologijomis ir požiūriu į tai, kas yra darbas ir koks turi būti santykis tarp žmogaus ir darbdavio.
Štai kaip atrodė kelias iki šiandienos.
Devintasis dešimtmetis: šeši darbo dienų ir vienas atostogų savaitė
Sovietinėje Lietuvoje darbo santykiai atrodė paprastai: valstybė – darbdavys, žmogus – darbuotojas. Pasirinkimo beveik nebuvo, teisių – formaliai daug, praktiškai – kiek sistema leido.
Šešių dienų darbo savaitė buvo norma. Šeštadienis – sutrumpinta darbo diena, bet vis tiek darbo diena. Atostogos – penkiolika darbo dienų, kai kurioms profesijoms – daugiau.
Atleidimas iš darbo – teoriškai sudėtingas, praktiškai – priklausė nuo vadovo valios. „Darbo drausmės pažeidimas” galėjo reikšti bet ką – nuo tikro nusižengimo iki nepatikimo politiniam režimui.
Profesinės sąjungos egzistavo, bet jų funkcija buvo ne ginti darbuotojus, o organizuoti socialistinį lenktyniavimą ir dalinti kelialapius į sanatorijas.
Devyniasdešimtieji: laukiniai metai
Nepriklausomybė atnešė laisvę – ir chaosą. Privatus verslas atsirado greičiau nei jį reguliuojantys įstatymai.
Darbo sutartys buvo rašomos ant puslapio – arba nebuvo rašomos visai. Atlyginimai „vokeliuose” – ne išimtis, o taisyklė. Viršvalandžiai – neapmokamas lojalumas. Atostogos – kai darbdavys leis.
Darbuotojų apsauga de facto neegzistavo. Galėjai būti atleistas be priežasties, be įspėjimo, be kompensacijos. Teismai veikė lėtai, o teistis su darbdaviu reiškė „juodąjį sąrašą” – naujo darbo nerasi.
Moterų padėtis – atskira tema. Nėštumas dažnai reiškė atleidimą. Oficialiai – „reorganizacija”. Realiai – niekas net neslėpė priežasties.
Du tūkstantieji: pirmieji rėmai
2003 metų Darbo kodeksas buvo pirmas rimtas bandymas sukurti modernią sistemą. Jis nustatė pagrindines taisykles: darbo sutarties formą, darbo ir poilsio laiką, atostogų trukmę, atleidimo procedūras.
Atsirado sąvokos, kurios šiandien atrodo elementarios: įspėjimo terminas, išeitinė kompensacija, viršvalandžių apmokėjimas.
Bet kodeksas buvo sovietinės tradicijos ir europinės ambicijos mišinys. Griežtas, biurokratiškas, sunkiai pritaikomas greitai besikeičiančiai ekonomikai. Darbdaviai skundėsi per dideliu reguliavimu, darbuotojai – per mažu vykdymu.
2017: revoliucija, apie kurią mažai kas žino
Naujasis Darbo kodeksas, įsigaliojęs 2017 metų liepą, pakeitė darbo santykius fundamentaliai. Tai buvo ne kosmetinis remontas – tai buvo naujas pastatas.
Lanksčios darbo formos. Atsirado nuotolinis darbas, projektinis darbas, darbo vietos dalijimasis, sezoninis darbas – sąvokos, kurių senasis kodeksas nežinojo.
Darbo laiko apskaita. Suminė darbo laiko apskaita leido paskirstyti valandas per ilgesnį laikotarpį. Tai reiškė, kad viena savaitė gali būti intensyvesnė, kita – ramesnė, jei bendras vidurkis atitinka normą.
Atleidimas. Procedūra tapo aiškesnė, bet ir lengvesnė darbdaviui. Atsirado atleidimas darbdavio valia – be darbuotojo kaltės, bet su kompensacija. Tai buvo kompromisas: darbdavys gauna lankstumą, darbuotojas – finansinę apsaugą.
Konkurencijos ribojimas. Pirmą kartą aiškiai reglamentuota, kaip ir kiek darbdavys gali riboti darbuotojo teisę dirbti pas konkurentą. Ir svarbiausia – už tai turi mokėti.
Pandemija: kai teorija tapo praktika
2020 metai privertė įgyvendinti tai, kas buvo tik popieriuje.
Nuotolinis darbas iš teorinės galimybės tapo kasdienybe. Ir paaiškėjo, kad teisinė bazė tam nebuvo visiškai pasiruošusi.
Kas moka už elektrą namų biure? Kas atsako už darbo saugą, kai darbo vieta – virtuvės stalas? Kaip kontroliuoti darbo laiką, kai ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo išnyksta?
Šie klausimai generavo pataisas, teismų praktiką ir naujus susitarimus. Nuotolinio darbo reguliavimas tapo viena aktyviausiai besivystančių darbo teisės sričių.
Šiandien: ką turime
2026 metais Lietuvos darbuotojas turi teises, apie kurias jo seneliai negalėjo svajoti:
Keturios atostogų savaitės – dvidešimt darbo dienų kasmet. Su vaikais iki dvylikos – papildomos dienos. Kai kuriose profesijose – dar daugiau.
Tėvystės atostogos. Tėvas turi teisę į trisdešimt dienų atostogų po vaiko gimimo. Prieš trisdešimt metų tokia sąvoka neegzistavo.
Darbo ir poilsio balansas. Nepertraukiamas poilsis per savaitę – bent trisdešimt penkios valandos. Pertrauka per darbo dieną – privaloma. Naktinis darbas – su papildomomis garantijomis.
Apsauga nuo diskriminacijos. Draudžiama diskriminuoti dėl lyties, amžiaus, tikėjimo, seksualinės orientacijos, negalios. Draudimas ne tik formalus – veikia lygių galimybių kontrolierius, teismų praktika.
Teisė atsijungti. Viena naujausių tendencijų – darbuotojo teisė neatsakyti į darbo laiškus po darbo valandų. Tai, kas devyniasdešimtaisiais buvo neįsivaizduojama, šiandien tampa norma.
Kas vis dar neveikia
Būtų naivu sakyti, kad viskas gerai.
Darbo „vokeliai” sumažėjo, bet neišnyko. Ypač smulkiame versle, ypač regionuose.
Viršvalandžiai dažnai nefiksuojami. Darbuotojas dirba daugiau, nei rodo apskaita – kartais iš lojalumo, kartais iš baimės.
Mobingas – pripažintas, bet sunkiai įrodomas. Darbuotojai žino, kad turi teisę skųstis, bet bijo pasekmių.
Platforminė ekonomika – „Bolt”, „Wolt” ir panašūs – sukūrė pilkąją zoną, kur darbuotojai formaliai yra „savarankiški”, bet praktiškai dirba kaip samdomi.
Kodėl svarbu žinoti
Darbo teisė keičiasi greičiau nei daugelis suvokia. Taisyklė, kuri galiojo prieš penkerius metus, šiandien gali būti kitokia.
Darbuotojui tai svarbu – nes nežinodamas savo teisių, jų nepasinaudosi. Darbdaviui – nes nežinodamas savo pareigų, rizikuoji baudomis ir bylomis.
Dažniausias scenarijus: žmogus sužino apie savo teises tada, kai jas jau praranda. Praleistas terminas, nepateiktas dokumentas, neparašytas prašymas – ir galimybė dingsta.
Nuo „kaip buvo” iki „kaip bus”
Tendencijos aiškios: daugiau lankstumo, daugiau individualizacijos, daugiau darbuotojo autonomijos. Keturių dienų darbo savaitė, kuri šiandien skamba egzotiškai – gali tapti realybe per ateinantį dešimtmetį.
Dirbtinio intelekto įtaka darbo santykiams – dar viena neišvengiama tema. Kas nutinka, kai algoritmą keičia darbuotoją? Kokios teisės jam priklauso? Kaip reguliuoti tai, kas dar neegzistuoja?
Darbo teisė niekada nebūna „baigta”. Ji visada – procese. Kaip ir pats darbas.
O geriausias būdas tame procese nelikti paskutiniam – žinoti, kur stovite šiandien. Ir turėti, ko paklausti, kai taisyklės vėl pasikeis.